Kiekvienas keliautojas puikiai supranta, kad prieš siekiant aplankyti kaip tik įmanoma daugiau užsienio valstybių, miestų, bei susipažinti su svetimomis kultūromis, reikia atrasti tikrąją Lietuvą gimtinėje, aplankant, kaip tik įmanoma daugiau vietovių, kultūrinių parkų, žymių asmenų vietovių ir pan. Tai formuoja mus ir kaip asmenybes, ir kaip piliečius - kitaip tariant, pažinti savo šaknis esą daug svarbiau, nei susipažinti su užsienio kultūromis, tačiau, akivaizdu, kad būtina pasisemti, kaip tik įmanoma daugiau žinių bei patirties, iš abiejų erdvių, jeigu būtų galima taip pasakyti.
Šiandieną norėtume pristatyti Užluobės lurdą, kuris, kaip lankytinas objektas, nėra plačiai paplitęs mūsų šalyje, tačiau niekam nėra paslaptis, kad objektas, kaip vietovė, kurioje verta apsilankyti, esą svarbus. Taigi, vietovė esą Užloubės kaime įsikūrusį, prieš daugeliui žinomą Šarkės dvarą - būtent toje vietoje buvo nemažas valstiečio Juozo Žadausko ūkis. Pirminiais dokumentais teigiama, kad jo žemės tūnojo prie Luobos upės, prie aukšto jo skardžio. Pats Juozas Žadauskas buvo ne tik, kad susituokęs 1938 metais šiame skardyje, tačiau taip pat ir prie pat upės pastatė nedidelį Lurdą - be to, pasodino liepaičių, aptvėrė tvorele. Prie naujo Lurdo šventinimo dalyvavo keturi kunigai.
Taip pat, būtina akcentuoti ir tai, kad šventinimo procesas nebuvo vienintelis - antrasis šventinimas buvo, kai į iškastą šulinį kunigas L. Jankauskas supylė iš Prancūzijoje esančio Lurdo atvežtą vandenį. Abiejose iškilmėse dalyvavo daug žmonių iš apylinkinių kaimų, Skuodo ir Truikinų parapijų. Jau anuomet Lurdas sudarė pakankamai didelį įspūdį, o tuo pačiu ir nemažą įtaką gyvenantiems vietovėje asmenims - galima pasidžiaugti tuo, kad vieta nuo šiol yra prieinama daugeliui, tiems, kas nori, tiems, kam įdomu - tai šventa vietovė, kurioje, anot daugumos piliečių bei lankytojų, galima patirti pilnąją harmoniją.
Reikėtų apstebėti ir tai, kad buvo sugalvota ir Lurdo viršuje, ant pačio pačio skardžio, pastatyti ir koplyčią - bažnytėlę, bei pastarąją laiptais sujungti su Lurdu. Vis dėlto, dėl įvairiausių aplinkybių, o labiausiai, panašu, kad dėl karo suiručių, kaip ir statymo darbai buvo sutrukdyti, o laikui pastebėta, kad pastarieji visai sustojo. Be viso to, 1948 metais Juozas Žadauskas su žmona ir dukra buvo ištremtas į Irkutsko sritį, kur nuo bado, šalčio ir sunkaus fizinio darbo mirė Žadauskienė, o antrąją dieną ir pats Žadauskas. Būtent ten pastarieji asmenys ir liko palaidoti.
Vis dėlto, būtų galima pasidžiaugti tuo, jog ši šventa, o taip pat ir visų gerbiama vieta, liko nei kiek nesuniokota, nei kiek neapgadinta - viena iš esminių priežasčių, anot daugumos analitikų, kodėl taip nutiko, esą ta, kad pastaroji buvo tolėliau nuo takų ir kelių, nuo įtarios ir piktos akies, kaip sakoma. Tiems, kas tikrai norėtų apsilankyti pastarojoje vietoje, panašu, kad itin įdomu būtų žinoti, jog labiausiai Lurdas esą lankomas ir prie pastarojo meldžiamasi gegužės mėnesį. Jo viršutinėje dalyje užrašyta: ,,Marija ligonių sveikata“. Meldžiamasi Marijai prie jos garbei skirto altoriaus ar Marijos paveikslo, kuris reguliariai, garbės sumetimais, yra papuošiamas gėlėmis. Šarkės Lurde gegužės mėnesį meldžiamasi, o paskutinį gegužės sekmadienį čia aukojamos Šv. Mišios.
Parašykite komentarą